Vytautas Gasiūnas. NUOMONĖ
Esu pokario vaikas. Prisimenu motinos rypavimus: vargšai plechavičiukai, vargšai... Plechavičiukai – patriotiškai nusiteikęs Lietuvos jaunimas, generolo P. Plechavičiaus kvietimu atvykęs į jo formuojamą Litauische Sonderverbande (Lietuvos vietinę rinktinę) artėjančiai prie Lietuvos antrai bolševikų invazijai atremti. Karinės formuotės kūrimas buvo vykdomas suderinus su vokiečių karine vadovybe, tenkinant jų interesus. P. Plechavičius – tai ne prezidento V. Adamkaus pomirtiniai pulkininkai, generolai ir net Prezidentas, o tikrų tikriausias generolas-leitenantas, atleistas iš tarnybos Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininko pareigų 1929 metais.
Prezidentas R. Paksas, minint Litausche Sonderverbande (Lietuvos vietinės rintinės) įkūrimo 60-mečio sukaktį, į vakarus kartu su savo viršininkais pasitraukusį generolą-leitenantą P. Plechavičių (mirusį 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje), 2004 m. apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Galimai tokį prezidento R. Pakso sprendimą lėmė, kad jie su P. Plechavičiumi buvo kraštiečiai.
Vokiečių karinė vadovybė vietinės rinktinės parengimui skyrė rimtą dėmesį: savanorius aprengė vokiška karine uniforma, apginklavo ir mokė karybos, leido pasipraktikuoti rengiant karines akcijas prieš pietryčių Lietuvoje veikiančios lenkų Armijos Krajovos grupuotes. Vietinė rinktinė 1944 m. pavasarį ties Graužiškiais susikovė su Armijos Krajova daliniu, kovojančiu dėl Lenkijos valstybės, sunaikintos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. atkūrimo. Kautnėse dalyvavo 24 Utenos (iš jų žuvo 21) ir 60 Marijampolės kariūnų. Lenkai paėmė nemažai belaisvių, kuriuos, nurengę vokiškas uniformas, vėliau paleido. Kiti, mūšyje dalyvavę V. Plechavičiaus kariūnai už blogą pasirodymą mūšio lauke, buvo areštuoti ir išvežti darbams į Vokietiją. Susirėmimas prie Graužiškių buvo Litauische Sonderverbande – vietinės rinktinės - Plechavičiukų bėdų pradžia. Vokiečių karinei vadovybei nusprendus panaudoti prieš Raudonąją armiją braškančiame Rytų fronte (kariniu požiūriu racionalus sprendimas), rinktinės kariai tai daryti atsisakė, o P. Plechavičius nutarė juo patikėjusius jaunuolius paleisti atostogų. Vokiečiams tai netiko, ir jie įprastu jiems metodu ėmėsi represijų, batalionai buvo nuginkluoti, kas spėjo išsilakstė, o nespėję, arti 100 karių, buvo sušaudyti Aukštuosiuose Paneriuose. P. Plechavičiaus kliedesiai ginti Lietuvos teritoriją nuo Raudonosios armijos vietinės rinktinės pastangomis – strategiškai nepagrįsti, jie baigėsi juo patikėjusių vyrų tragedija.
Dalyvavusieji P. Plechavičiaus avantiūroje užsirekomendavo okupacinės valdžios priešais ir atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Tie, kurie, pasibaigus karui, pasirinko mišką – žuvo, o sugauti – buvo nuteisti mažiausiai 10 metų koncentracijos stovyklos (lagerio), o iš ten grįžo ne visi.
Ar generolo-leitenanto P. Plechavičiaus pavyzdys, talkinant Vokietijos okupaciniam režimui, yra sektinas jo vardu pavadintos mokyklos kadetams?