Seniai, o gal ir ne taip seniai, cheminės reakcijos išdavoje gimė berniukas, vardu Mindaugas. Tėvai mylėjo savo sūnų, jį visaip puoselėjo ir stengėsi ne tik išleisti į žmones, bet ir padaryti jį aukščiausiu miesto, kuriame jis gimė, valdovu.
O gal ir visos karalystės. Tam negailėjo nei savų, nei miestelėnų surinktų pinigų. O berniukas, vardu Mindaugas, gimė ne paprastas, o auksaburnis ir kytras. Jau žalioje jaunystėje pasižymėjo kaip ypatingai save gerbiantis ir viską išmanantis jaunuolis. Nors dar ir pienas nuo lūpų nenudžiūvo, o jau tėvelio Rimanto pastangomis tapo partijos, neturinčios ideologijos, vadovu. Spręsti problemas – nebuvo reikalo norint tituluoti Mindaugėlį į krašto, vadinamo Jonava, kunigaikščius. Auksaburnis jaunasis kunigaikštis suprato, kad neišmano jis valdyti krašto, tai abu su tėveliu puolė prašyti bajorą Joną tapti viziriu. Viziris nuo pat pirmų dienų pasikabino kunigaikščio Mindaugo portretą ir, pradėdamas rytinę mankštą, prie portreto sukalbėdavo keletą maldelių.
Idilija būtų ir toliau skaniai kvepėjusi, viziris dirbęs ir patarinėjęs, o Jonavos kunigaikštis – plepėjęs ir juosteles karpęs, bet čia pasaka nesibaigia.
Sumanė tėvelis Rimantas, kuris jau buvo sukaupęs pakankamai resursų valdydamas karalystės kelius su puse asfalto, laivus, siunčiamus ten, kur už juos reikia mokėti išpirką, nutarė su visos karalystės karaliumi Algirdu pamaloninti Jonavos krašto valdytoją, jau ir alkoholikų daktaro laipsnį gavusį, kunigaikštį Mindaugą ir paskirti jį visos karalystės ūkio ministeriu. Jaunasis ministeris vizirio Jono nepasiėmė, o prieš tai jį išmetė iš pilies su visu portretu. Buvęs viziris liūdnas, žiūri į kunigaikščio portretą, bet dar kol kas nesimeldžia. O jaunasis ministeris su savimi pasiėmė iš rūmų pora undinių ir iškurnijo į karalystės sostinę visų dar nepavogtų brangenybių saugoti bei jų prižiūrėti, nes tėvelis Rimantas neleido jam skurdžių problemas išrišinėti, matyt, pabijojo, kad baltas rankeles į suskretusius varguolius nesusiteptų.
Neilgai ministravo jaunasis Jonavos krašto pasiuntinys. Nežinoma, kokius darbus nudirbo. Matė žmonės tuo metu valtele plaukiojantį, komiksų rinkiniuose, bet jau ne vieną. Prie peties glūdėjo būsima jaunoji kunigaikštienė. Būtų ir toliau plaukioję bei komiksams fotografavęsi, bet ištiko nelaimė. Karalystės partijos bei ideologijos vadovas nelauktai pasikeitė. Vilkaviškio karalių pakeitė Vilniaus karalius – ir visi spruko, kas kur galėjo. Visas būrys vizirių, anksčiau sočiai valgę, gėrę ir uoliai karalystės turtą prižiūrėję, su buvusiu karaliumi Algirdu, drebindami kinkas, pasislėpė po Skvernelio skvernu, kad galinga mistinė organizacija, vadinama STT, jų nerastų, o suradus – neatpažintų.
Ne kokie laikai prasidėjo ir jaunajam ministeriui. Metė jis laivelį ir komiksus, tik dar stipriau priglaudė prie baltos krūtinės mergelę iš kaimyninės karalystės ir nutarė kartu vargą vargti, žmones savo mylimoje kunigaikštystėje prižiūrėti, turtus puoselėti, o jaunajai kunigaikštienei kultūrą patikėti. Bet čia, girdi, ateityje. Kai 2019-aisiais išauš rinkimų diena ir vėl auksaburniu kunigaikščiu gimęs Mindaugas užims sostą, o tiesiog pasiligoję be jo gudraus valdymo miestelėnai plos ir šauks: „Valio!“.
O šiandien iškankintas ir pavargęs jaunasis kunigaikštis prisiglaudė vandenų ir fekalijų dvare, iš kurio duoda vertingus nurodymus savo vasalams Eugenijui ir Erlandui. Kunigaikštystės žmonės prastai vertina šių vietininkų išmones laikinai valdant Jonavos kunigaikštystę, bet čia, jei tikėti žynių pranašystėmis, ir yra laukiančiojo savo išmuštos valandos, o dabar tik laikinai panirusio į krištolinių vandenų ir „aukso kasyklų“ su kvapu problemas, taktika. Visiškų nemokšų fone, sako, tada jaunasis kunigaikštis atrodys jau ne kunigaikštis, o visas Jonavos imperatorius.
Edmundas Gedvila