Yra toks rusiškas anekdotas apie rusišką biznį. Sėkmingo rusiško biznio leitmotyvas toks. Reikia pavogti dėžę degtinės, degtinę išpilti, butelius priduoti į taros supirktuvę, o gautus pinigus pragerti.
Pagal šią metodiką bizniauja mūsų valstybės ordinais (kurių pavardės jau sėkmingai užmirštos) papuošti valstybės vadovai ir jų parankiniai. O biznis stebuklingas – nepriklausomybės garantas SGD terminalas-laivas dujų saugykla INDEPENDENCE.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veiklos valdymo skyriaus patarėja Aistė Griškonytė pateikė iškalbingus skaičius 2013–2014 m. vadinamosios SGD saugumo dedamosios lėšas (skaityk, biznio nuostoliai) buvo 32 mln. eurų. 2015 m. – jau 53 mln. eurų, o nuo 2016 m., kadangi paskirto SGD tiekėjo UAB „Litgas“ prisideda veiklos nuostoliai už šį „biznį“ surinktų lėšų suma sudaro 81 mln. eurų. Kuo toliau, tuo gražiau, jau 2017 m. planuojama už nieką prievarta surinkti 88,7 mln. eurų nuostoliams padengti. Už šį fantastinį biznį moka visi, net ir tie, kurie neperka daug brangesnių dujų iš terminalo, kaip ir latviai, estai, lenkai, vokiečiai arba mūsiškė akcinė bendrovė „Achema“, norinti naudoti rusiškas pigias dujas. AB „Achema“ per metus suvartoja maždaug pusę viso Lietuvoje vartojamo gamtinių dujų kiekio ir šios dujos naudojamos kaip žaliava, tai yra „Achemos“ produkcijos kaina žymia dalimi priklauso nuo dujų (žaliavos) kainos.
Įvairių rangų valdininkų skleidžiamas gandas, kad Lietuvai reikia apie 4 mlrd. kub. metrų dujų per metus neatitinka tikrovės, nes faktiškai sunaudojame apie 2 mlrd. kub. metrų dujų. Ir jų poreikis pastoviai mažėja, nes jau daug respublikos katilinių naudoja biokurą, ypač sumažėja dujų poreikis vasarą, kada katilinės karšto vandens ruošimui 100 proc. naudoja biokurą, tarp jų ir Jonavos katilinė. Deja, katilinėms yra uždrausta ieškoti ir pirkti pigesnes dujas, o privalomai turi naudoti brangias norvegiškas (klausimas, ar jos tikrai norvegiškos, o ne perkrautos Norvegijoje iš trečiųjų šalių?).
Labai gaila, kad džiaugsmu trykštančius optimistus reiktų sugrąžinti į tikrovę apie minėto laivo teisinį statusą. Tai ne mūsų, o 10 metų nuomojamas laivas, kurio įguloje nėra nė vieno Lietuvos specialisto (net ir šlavėjo). Praėjus 10 metų pagal sutartį mes galėsime jį išsipirkti. Žinoma, už nuomą sumokėję milžinišką sumą. Dujas perkame taip pat daug brangiau negu kitos šalys (taip pat, kaip ir krizės metu p. Kubilius paėmė paskolas už pasakiškas palūkanas). Reikalus mūsų valdžia „tvarkė“ per ofšorus, kas valstybei garbės nedaro.
Pasižiūrėkime į sumas, kuriomis prie šio „biznio“ turi priverstinai prisidėti mūsų rajono akcinė bendrovė „Achema“. Jeigu 2013–2014 metais teko už nieką sumokėti 13 mln. 137 tūkst. eurų, tai 2015 m. – 30 mln. 238 tūkst., 2016 m. – apie 17 mln., o 2017 m. – 20,3 mln. eurų (laikraščio „Lietuvos žinios“ duomenimis). Ką tai reiškia? O reiškia, kad bendrovė negalės įgyvendinti investicinių planų, negalės padidinti atlyginimų, turės taupyti darbuotojų socialinių garantijų sferoje, suprastės konkurencija tarptautinėje rinkoje, neduok dieve, gali ištikti bankrotas.
Kiek sumoka gyventojai šio monstro išlaikymui per šildymo, karšto vandens, elektros tarifus, papirkti žiniasklaidai (vien energetikos sektorius samdo net 10 viešųjų ryšių kompanijų) – valstybės paslaptis.
Ar Jums, bendrapiliečiai, neateina į galvą, kad iš mūsų tyčiojasi valstybės valdymo beraščiai, kas gali paneigti, kad galbūt nusikaltėliai, o mes juos mylime, jiems plojame, ne vieną kartą renkame ir pastoviai vienas kito paslapčia klausiame, kodėl taip biednai gyvename, kodėl žudomės, bėgam į užsienį? Kodėl mes kaip pasamdyti puolam dėl menkniekių šiandieninę valdžią, bent iš dalies bandančią iškuopti dešimtmečiais susikaupusį mėšlą, bandymą bent šiek tiek panaikinti dvoką, kuriuo buvo persmelktas prasto valdymo periodas. Valdymo be sąžinės ir atsakomybės. Apie tų asmenų gėdą ir kiaulės akis nenoriu nė kalbėti.
Edmundas Gedvila